Apie projektą

Nuo lubų nuleidžiamos ir daug šviesos skleidžiančios puošnios apšvietimo priemonės vadinamos SIETYNAIS. Jų ilga ir turtinga istorija atskiruose Europos kraštuose dar tik pradedama išsamiau tyrinėti. Bėgant šimtmečiams sietynų formos, dekoras jautriai ir plastiškai reagavo į nuolat besikeičiančią Europos kultūrą, todėl susiformavo keli pagrindiniai tipai. Tyrėjai šias apšvietimo priemones skirsto į meliuzinas, karūninius, kamieninius, korpusinius ir dubeninius. Iki XVIII a. pradžios sietynai daugiausiai gaminti iš žalvario, geležies, medžio ir gyvūnų ragų. XVI a. pabaigoje sietynų karkasus imta puošti kalnų krištolo vėriniais ir kabučiais. Nuo 1700 m. gaminami stikliniai, dirbtinio krištolo, kiek vėliau – porcelianiniai, papjė mašė ir kt. sietynai. Medžiagų įvairovė gamintojams teikė laisvės ir formų įvairovės paieškai, tačiau iki elektros lemputės atradimo šviesą skleisdavo sietynuose įstatytos žvakės, kurios visada turėdavo būti nukreiptos statmenai į viršų. Atradus elektrą, sietynų formoms apribojimų beveik neliko.

Turtingoje apšvietimo priemonių istorijoje svarią vietą užima ir Lietuvoje išlikę XVI–XX a. I pusės sietynai. Jiems pristatyti ir skirtas šis projektas. Būtina pridurti, kad daugelis Lietuvos pastatus puošusių ar tebepuošiančių sietynų yra atvežti iš kitų Europos kraštų. Tik nedidelei dirbinių daliai galime pateikti vietos gaminio atribuciją. Visgi šis faktas nemenkina jų svarbos. Sietynai, kaip ir bet kokia kita materialią kultūrą atspindinti gaminių dalis, svariai iliustruoja Lietuvos meninio importo istoriją.

2017 m. pabaigoje pradėtas pirmas projekto „Lietuvos sietynų paveldas“ etapas – eksponuojami vertingiausi Vilniaus regiono istoriniai sietynai. Čia pateikiami nauji duomenys – daugiausia projekto autorės dr. Alantės Valtaitės-Gagač išaiškinti per pastaruosius septynetą Lietuvos istorinių sietynų tyrinėjimo metų.

 

Sietynų atranka

Dėl Lietuvos valstybės istorijos lūžių tik maža dalis sietynų pasiekė mūsų dienas. Daugelis jų nebėra savo pirminėse vietose, todėl šioje duomenų bazėje (kataloge) analizuojami Lietuvos muziejų, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre registruoti ir dar į jį nepatekę meninę vertę turintys viešųjų sakralinių ir pasaulietinių interjerų sietynai. Tie, kurie saugomi privačiuose interjeruose ar privačių kolekcininkų rinkiniuose, tyrėjams labai sunkiai pasiekiami, todėl į šį katalogą netraukiami. Atskirai pristatomi išskirtinę meninę ir istorinę vertę turėję, bet stipriai sunykę ar visai neišlikę, vaizdinėje medžiagoje užfiksuoti sietynai. Analizuojami tik profesionalių meistrų dirbiniai, o etnografiniai – turtingų valstiečių trobose kabėję mediniai ir specialūs mergvakarių sietynai neapžvelgiami. Taip pat šiuo metu nepateikiami muziejuose saugomi stipriai sunykę sietynai – jų duomenys katalogą papildys ateityje, restauravus apšvietimo priemones.

 

Chronologija

Į katalogą įtraukti XVI a. pabaigos – XX a. 4 dešimtmečio sietynai. Tokį pasirinkimą lėmė išlikimo veiksnys – seniausi mus pasiekę artefaktai buvo pagaminti dar Renesanso laikotarpiu ir datuojami XVI a. pabaiga. Vėlyviausios kataloge analizuojamos apšvietimo priemonės – iš tarpukario. Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje buvo sunaikintas ne vienas stambus metalurgijos centras, uždarytos sietynus tiekusios gamyklos, išvežti ar karo reikmėms panaudoti jų įrenginiai. Šis procesas aktualus ir Lietuvai, kur tuo metu veiklą taip pat nutraukė XX a. pradžioje ir tarpukariu sietynus, kad ir nedideliais kiekiais, gaminusios įmonės. Ateityje planuojama katalogą papildyti XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje sukurtų išskirtinių sietynų aprašais.

 

Duomenų atranka

Kiekvienoje duomenų bazės pozicijoje pateikiamos 2017 m. profesionalų darytos, kai kada istorinės sietynų fotografijos, duomenys apie sietyno pagaminimo laiką, vietą, medžiagas ir technikas bei išsamus dirbinio aprašas. Jame trumpai supažindinama su atitinkamo laikotarpio kabančių šviestuvų ypatybėmis, įvardijamas konkretaus sietyno tipas, analizuojama jo plastika. Atsižvelgiant į galimybes, pateikiama su dirbiniu susijusių istorinių vaizdų, rašytinių šaltinių duomenys, informacija apie atliktus restauravimo darbus, prarastas dalis, taip pat žinomus analogus Lietuvoje ar užsienio kraštuose. Aprašo pabaigoje – išvados apie vertę ir išskirtinumą bendrame Lietuvos ir Europos sietynų kontekste.

Straipsniai

Alantė Valtaitė-Gagač. XIX a. papjė mašė sietynai: nuo istorijos iki atribucijos ir rekonstrukcijos, in: Kultūros paminklai, Nr. 22, Vilnius: Savastis, 2018, p. 112–121.

Restauruojant Pacų rūmus Vilniuje Didžiojoje gatvėje, 2017 metų vasarą rasti kadaise rūmuose kabėjusio papjė mašė sietyno fragmentai. Teorinei dirbinio rekonstrukcijai surinkta nauja medžiaga paskatino rašyti apie anksčiau netyrinėtus retus šios medžiagos šviestuvus Lietuvoje. Straipsnyje pristatomi papjė mašė technikos tipai, apšvietimo priemones gaminusios dirbtuvės užsienio kraštuose, bei aptariami žinomi pavyzdžiai svetur ir Lietuvoje, daugausiai dėmesio skiriant Pacų rūmuose rasto sietyno istorinei analizei ir plastinei rekonstrukcijai.

Alantė Valtaitė-Gagač. Lietuvos sietynai XVII a. dokumentuose, in: Kultūros paminklai, Nr. 17, Vilnius: Savastis, 2013, p. 144–155.

Straipsnyje aptariami XVII amžiuje Lietuvos bažnyčioms ir dvarų gyvenamosioms patalpoms apšviesti naudoti sietynai. Šie menkai išlikę taikomosios dailės kūriniai analizuojami remiantis bažnyčių ir dvarų inventorių duomenimis ir palyginimui nurodomi negausūs išlikę pavyzdžiai. Pristatomi lenkų ir lotynų kalbų terminai, kuriais XVII a. rašytiniuose šaltiniuose buvo įvardijami sietynai, aptariamos jų medžiagos, formos, skaičius ir kabėjimo vieta pastatuose. Tiriamo laikotarpio Lietuvos sietynų formų ir dekoro ištakoms suvokti, apžvelgiama Europos kraštų sietynų raida iki XVII a. pabaigos.

Alantė Valtaitė. XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės sietynų gamyba pramoninėse Europos dirbtuvėse ir jų paveldas Lietuvoje, in: Tekstai apie dizainą: lietuviški ir tarptautiniai kontekstai. Acta academiae artium Vilnensis, nr. 61. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 63–74.

Straipsnyje pristatomos XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės pramoninės Europos sietynų dirbtuvės ir jų atsiradimui įtaką darę kultūriniai, istoriniai veiksniai. Tekste siekiama atskleisti kol kas menkai tyrinėto paveldo vertę bei supažindinti su išlikusiais tam laikotarpiui būdingiausiais pavyzdžiais Lietuvoje. Aptariant straipsnio objektą (dirbtuves ir jų dirbinius) fragmentiškai prisiliečiama ir prie pramoninio dizaino raidos.

Alantė Valtaitė. Sietynai Europoje ir XVII–XX a. pirmosios pusės sietynai Lietuvoje, in: Kultūros paminklai, Nr. 14, Vilnius: Savastis, 2009, p. 82–99.

Pirmajame autorės magistratūros baigiamojo darbo pagrindu parengtame straipsnyje glaustai supažindinama su Europos sietynų raidos kontekstu. Apžvelgiama kabančių apšvietimo priemonių formų kilmė, raida ir paplitimas. Antroje straipsnio dalyje susitelkiama ties Lietuvoje išlikusiais ir ikonografijoje užfiksuotais XVII–XX a. pirmosios pusės sietynais. Grupuojami ir aptariami korpusiniai žalvariniai ir bronziniai sietynai, stikliniai, porcelianiniai, klasicizmo laikotarpio, XIX–XX a. I p. istorizmo stilistikos, retesni, netradicinių formų ir medžiagų sietynai. Daromos kuklios išvados, kad didžiausią dalį Lietuvoje išlikusių šių apšvietimo priemonių sudaro XIX–XX a. pavyzdžiai, o XVII ir XVIII a. sietynų išliko žymiai mažiau. Lietuvoje būta beveik visų Europoje vyravusių skirtingų medžiagų ir stilių sietynų, kurie buvo parsigabenami iš įvairių Europos kraštų, juos gamino ir vietos meistrai.

* pastaba – straipsnyje ne visai išsamiai apibūdinamas Marijos Teresės tipo sietynas; taip pat minimas fontaninio tipo sietyno terminas, kurio vėlesniuose tyrimuose ir straipsniuose atsisakoma. Pastaraisiais sietynų tipologijos klausimais rekomenduojama remtis vėlesniais autorės straipsniais arba 2015 m. VDA apginta disertacija.

Alantė Valtaitė-Gagač. XVII a.–XX a. 4 dešimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015.